Kolegijos: nuo pasipriešinimo iki tarptautinio pripažinimo

Šiemet kolegijų sektorius mini savo 20-ąsias veiklos metines, tačiau kelias iki pripažinimo valstybiniu ir tarptautiniu lygmeniu buvo nueitas ilgas ir itin sudėtingas.

Nors šiemet minimas kolegijų 20-metis, tačiau sektoriaus istorijos pradžią galima pradėti datuoti dar gerokai iki 2000-ųjų. Kartu su kitais aukštųjų mokyklų vadovais vienas pirmųjų į kovą dėl aukštojo mokslo sistemos reformos ir suvienodinimo su Europos standartais stojo dr. Gintautas Bražiūnas. Jo teigimu, permainos buvo būtinos, nes keitėsi tiek mūsų valstybė, tiek ir Europos standartai, prie kurių reikėjo prisitaikyti, norint būti konkurencingais Europoje.

„Sovietinėje švietimo struktūroje veikė technikumai, kuriuose galėjo mokytis 9 arba 12 klasių vidurinėje mokykloje baigę moksleiviai. Lietuvai iškovojus Nepriklausomybę, viskas keitėsi ir prasidėjo nuo nulio, tad reikėjo kurti savo švietimo sistemą, kuri palietė visas grandis. Tuomečiai technikumai keitė programas, valdymą ir tapo aukštesniosiomis mokyklomis, o šis terminas buvo sugrąžintas iš prieškario Lietuvos.

Visgi, nors terminas ir nebuvo naujas, dėl jo iškilo pirmosios problemos, nes aukštesnioji mokykla pagal laipsniavimą buvo aukštesnė už aukštąją mokyklą. Europoje tokio atitikmens taip pat nebuvo. Svarstėme pavadinti koledžais, tačiau tai pasaulyje dažniausiai yra profesinės mokyklos atitikmuo.

Kita problema buvo ta, kad naujai įkurtos aukštesniosios mokyklos nuo technikumų skyrėsi tuo, kad studentus galėjo priimti tik po 12 klasių, su viduriniu išsilavinimu. Dalis aukštesniųjų mokyklų nerimavo, kad konkuruosime su universitetais ir pralošime. O konkuruoti privalėjome.

Džiaugiuosi, kad neišsigandome ir pasiryžome eiti į aukštąjį mokslą bei tapti aukštosiomis mokyklomis. Tačiau mūsų laukė labai ilgas ir duobėtas kelias“, - sako jis.

Pasak dr. G. Bražiūno, būsimus kolegijų kūrėjus stipriai palaikė verslas, tai pridėjo ryžto ir motyvacijos nepasiduoti.

„Mus labai inspiravo išorė, verslas. Be to, 1993 m. tuometinė Švietimo ir mokslo ministerija pritarė idėjai aukštesniosioms mokykloms tapti aukštojo mokslo dalimi ir Lietuvoje sukurti binarinę sistemą. Labai daug, kuriant kolegijas, nuveikė buvę viceministrai prof. V. Dienys, R. Pusvaškis, skyriaus vedėjas A. Levickas.

Tuo metu buvau pats jauniausias aukštesniosios mokyklos direktorius ir asociacijos prezidentas, tad man ir buvo pavesta misija – aktyviai dalyvauti reformoje, kurios tikslas aukštesniąsias mokyklas paversti aukštosiomis mokyklomis.

Greta verslo paramos prie mūsų sėkmės daug prisidėjo bendraminčiai iš Danijos. Mus kuravo trijų Danijos kolegijų direktoriai, kurie nuolat atvykdavo į Lietuvą, bendravo su mūsų politikais, padėjo pristatyti planus ir ateities viziją.

Po metų Lietuvos kolegijų atstovus pakvietė į EURASHE metinę konferenciją Kopenhagoje. Jau pirmais metais siekėme tapti šios organizacijos nariais. Deja, tais metais nepavyko, nes vakarų valstybių atstovai dar labai atsargiai žiūrėjo į postsovietines valstybes.

Prabėgo vieneri metai ir tuomet EURASHE prezidentu tapo vienas iš tų danų, kuris mus kuravo, dalinosi patirtimi, vežiojo po kolegijas Danijoje. Tada tapome drąsesni, o Budapešte, metinės EURASHE konferencijos metu, kartu su austrais oficialiai buvome priimti į narių ratą. Tokiu būdu įsiteisinome ir įsitvirtinome tarptautiniame lygmenyje“, - pasakoja dr. G. Bražiūnas.

Binarinė aukštojo mokslo sistema Lietuvoje

Vis labiau stiprėjant idėjai įtvirtinti binarinę mokslo sistemą, pasirodė pirmosios publikacijos apie atsirandantį koleginį sektorių.

„Startavo PHARE projektas, kuris apėmė kokybės sistemos įsteigimą profesiniame mokyme ir baigėsi kolegijų įsteigimu. Programos metu buvo remtasi Vokietijos, Suomijos ir D. Britanijos patirtimi. Ypač daug bendrauta su suomiais, kurie tokią reformą pradėjo 1997 m., o 1999 m. baigė. Nuolat vykdavome pas juos, matėme, kaip vyksta procesai, kokios klaidos, patiriami sunkumai, kaip jie įveikiami.

Projekto metu apvažiavome vakarų Europą. Išanalizavome aukštojo mokslo sistemų įvairovę, kuri parodė, jog visos ekonomiškai išsivysčiusios šalys turi binarinę sistemą. Unitarinė sistema liko tik tose šalyse, kurios daugiau rėmėsi turizmu ir dabar yra, bene, skaudžiausiai nukentėjusios krizių metu kaip Italija ar Ispanija.

Supratome, kad reikia keisti aukštojo mokslo įstatymą ir įteisinti kolegijas. Aišku, universitetų rektoriai buvo prieš, todėl tai padaryti buvo nelengva. Įdomu tai, kad Europoje, statistikoje, kurią pateikdavome, kolegijos būdavo traktuojamos kaip aukštasis mokslas, o Lietuvoje ne.  

Tokia situacija tęstis negalėjo. Lietuva juto ir tarptautinį spaudimą, vyko nuolatiniai EURASHE atstovų susitikimai su mūsų švietimo politikais.

2000 m. Vyriausybė inicijavo LR Mokslo ir studijų įstatymą pakeitimą ir nurodė įsteigti pirmas keturias kolegijas Lietuvoje“, - prisimena dr. G. Bražiūnas.

Visos aukštesniosios mokyklos, kurios norėjo tapti kolegijomis, privalėjo praeiti tarptautinį išorinį vertinimą ir tik tada galėjo būti akredituojamos kaip aukštosios mokyklos - kolegijos.

„Pirmą kartą Lietuvos istorijoje aukštajame moksle buvo atliktos kokybės užtikrinimo procedūros. To anksčiau niekada nebuvo. Taip vertinami ir tikrinami nebuvo net universitetai. Vertinimas buvo tarptautinis, vertinime dalyvavo olandai, britai, danai.

2000 m. buvo 61 aukštesnioji mokykla. 31 priklausė LR Švietimo ministerijai, kuriose mokėsi didžioji dalis studentų – apie 24 tūkst. Taip pat buvo 12 žemės ūkio aukštesniųjų mokyklų ir 18 privačių. Iš viso buvo apie 32 tūkst. studentų. Ne visi galėjo tapti kolegijomis, tad buvo ir kita alternatyva – tapti profesine mokykla. Daugelis aukštesniųjų mokyklų pasirinko tapti kolegijomis.

Buvo sukurti teisės aktai, nuostatai ir reikalavimai kolegijoms. Pagal sumanymą, kolegijoje turėjo studijuoti ne mažiau kaip 2,5 tūkst. studentų. Natūralu, kad prasidėjo konsolidacija. Pavyzdžiui, Vilniaus kolegija apjungė 9 mokyklas. Panaši situacija buvo visuose Lietuvos miestuose. Atsirado idėja, kad kiekvienoje apskrityje turi būti po kolegiją, kuri atlieptų regionų poreikius ir reikmes“, - teigia buvęs ilgametis Vilniaus kolegijos vadovas.

2006 – profesinis bakalauras

Palaipsniui koleginis sektorius pradėjo augti ir stiprėti. Taip pat įgavo tarptautinį svorį – tuometis LKDK prezidentas dr. G. Bražiūnas dvi kadencijas buvo renkamas EURASHE viceprezidentu. Toks pripažinimas rodė Lietuvos kolegijų veiklos kokybę.

„Universitetai tuomet buvo valdomi kiek biurokratiškai ir sprendimų priėmimas užtrukdavo, todėl kolegijos čia turėjo pranašumą. Jos verslo poreikius galėjo atliepti iškart. Supratome, kad mes turime derintis prie darbdavių, o ne jie prie mūsų, todėl atsirado labai stiprus bendradarbiavimo ryšys, kuris tęsiasi iki šiandienos.

Adaptuodavome studijų programas, pradėjome ruošti darbdaviams reikalingus ir graibstomus specialistus. Prisijungėme prie LAMA BPO sistemos. Vilniaus kolegija jau pirmais metais buvo ketvirta pagal studijų pasirenkamumo populiariumą tarp visų aukštųjų mokyklų, įskaitant ir universitetus. Kitais metais buvome antri ir mus aplenkė tik Vilniaus universitetas. Tai svarbus pasiekimas. Tame pačiame Top5 buvo ir Kauno kolegija, o 10-uke ir daugiau kolegijų. Tai iškart parodė, kokie mes reikalingi ir kokį potencialą turime“, - dėsto dr. G. Bražiūnas.

Kolegijoms tapus aukštosiomis mokyklomis, pradėjo keistis aukštojo mokslo klasifikacijos sistema. Po pasikeitimų Europoje, bakalauro laipsnis galėjo būti tik 6 ISCED lygyje, tačiau su skirtingomis studijų programomis: taikomosiomis-profesinėmis ir akademinėmis, labiau orientuotomis į mokslą.

„Europoje prasidėjo Bolonijos procesas, kur atsirado aiški laipsnių sistema – bakalauras, magistras, daktaras. Palaipsniui visi ją prisitaikė, tačiau mes dar vis atsilikome su profesiniais diplomais. Bolonijos procesas reikalavo viską suvienodinti ir, nors buvo nelengva, tai pavyko. Žinoma, prieš tai reikėjo įrodyti veiklos kokybę, tačiau 2006 m. pagaliau buvo įteisintas profesinis bakalauras. Kolegijos tapo visuotinai pripažintos ir lygiavertės aukštojo mokslo sistemos žaidėjos. Suprantama, iššūkiai nesibaigė – prasidėjo demografinė krizė, augo emigracija, prastėjo moksleivių paruošimas bendrajame ugdyme.

Dėl minėtų veiksnių šiandien vėl turime įrodinėti, kodėl mes esame reikalingi. Žvelgdamas į suomius, aš šiandien matau, kodėl jie darė man tuo metu, prieš 20 metų, nesuprantamus sprendimus. Jie sukūrė koleginį sektorių ir jį lygiai padalino su universitetais 50/50 bei įteisino profesinio magistro kvalifikaciją.  Universitetai kuria mokslą, bei vykdo mokslu grįstas studijas, o kolegijos užtikrina aukštojo mokslo masiškumą, vykdo taikomuosius tyrimus, tenkina verslo bei viešojo sektoriaus poreikius. Ten viskas labai aišku. Nėra ir nereikalingos konkurencijos, nes visi atliepia savo misiją. Neabejoju, kad tai sektinas mums pavyzdys“, - mintimis dalinasi dr. G. Bražiūnas.

Nauji kolegijų iššūkiai

Kauno kolegijos direktoriaus pavaduotojo bei dar vieno iš kolegijų sektoriaus įkūrimo iniciatorių dr. Mindaugo Misiūno teigimu, dar šalies Nepriklausomybės aušroje atsiradęs poreikis kolegijų misijai ir šiandien išlieka itin aktualiu ir nepakeičiamu, o siekiant vis geresnių rezultatų nueitas labai ilgas kelias.

„Poreikis keisti sistemą atsirado iš juntamo sustabarėjimo. Lietuvos švietimo sistema neatliepė laikmečio ir darbdavių poreikio. Besižvalgydami po Europą, pamatėme, kad ten situacija jau kitokia ir dominuoja binarinė švietimo sistema.

Šiandien situacija vis dar yra panaši, nors per 20 metų labai daug kas pasikeitė. Turime naujus iššūkius – demografines aplinkybes, emigraciją, nykstančius regionus. Šios grėsmės pavojingos visai binarinei sistemai ir joms įveikti reikia tam tikrų valstybinių sprendimų, reikia ieškoti bendradarbiavimo tarp valdžios, verslo, savivaldos institucijų ir aukštųjų mokyklų.

Žinoma, Kauno ir Vilniaus situacija yra visiškai priešinga nei Lietuvos regionų. Kol kas nėra stipriai juntama demografinė problema, kaip kad regionuose. Didžiųjų miestų kolegijos patenka į reitingų viršūnes, sutraukia mases studentų. Vertinant bendrai, sektorius tikrai yra gyvybingas ir reikalingas, sugebantis sėkmingai konkuruoti.

Kolegijos per 20-metį padarė labai daug, kad sėkmingai veiktų ir būtų patrauklios. Persitvarkė instituciškai, įgyvendino daug naujų vidinių projektų, pritraukė dideles investicijas į laboratorijas ir bazes, buvo atlikta kolegijų optimizacija ir restruktūrizacija.

Šiandien kalbama, kad norima jungti universitetus ir tam reikia šimtų milijonų eurų. Jei pažiūrėtume, kaip jungėsi kolegijos prieš 20 metų, tai pamatytume, kad tam išvis nebuvo skirta papildomų lėšų. Didžiosios kolegijos, kuriose studijavo nuo 6 iki 9 tūkstančių studentų, integravo po 7-9 mažesnes institucijas ir sugebėjo suformuoti visas reikalingas struktūras, negaudamos jokio, pabrėžiu jokio, papildomo finansavimo. Jos net sugebėjo sutaupyti ir dalį pinigų skirti pastatų renovacijai ir naujų projektų įgyvendinimui.

Jungėsi institucijos, turinčios skirtingą infrastruktūrą, o sąlygos studijuoti turėjo būti vienodai geros visur. Reikėjo įrengti arba pertvarkyti auditorijas, laboratorijas, geras darbo ir poilsio sąlygas. Kolegijos turėjo pergrupuoti finansus, teisingai sudėlioti valdymo akcentus. Tad patirtis rodo, kad ne visur reikia tiek pinigų jungimui, kiek yra prašoma.

Kitas kolegijų konkurencingumo aspektas yra ir vieno studento paruošimo kaina. Kolegijos absolventui parengti valstybė išleidžia gerokai mažiau lėšų net už bendro lavinimo ar  profesinio mokymo  moksleivio, nekalbant jau apie universiteto bakalauro studento.

Kyla klausimas, kodėl valstybėje neracionaliai ir neproporcingai naudojamos lėšos panašaus lygmens specialistų parengimui, kodėl nevertinama kaštų ir naudos aspektu. Akivaizdu, kad tokiu atveju kolegijos konkuruoja nevienodomis sąlygomis.

Žvelgiant į kolegijų per 20 metų nueitą kelią dar kartą norisi prisiminti ESBO specialistų išsakytą mintį, kad kolegijų sektoriaus įsteigimas ir įsitvirtinimas - tai sėkmingiausia Lietuvos švietimo sistemoje įvykdyta reforma“, - sako jis.